Recenzija
Neringa Mikalauskienė
Ar sulauks kaukas Hario Poterio šlovės?
(Vaikų literatūros žurnalas „Rubinaitis” 2006 Nr.2 (38)Gegužės mėnesį išleista Justino Žilinsko apysaka-pasaka „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ jau reklamuojama įvairiais, ypač elektroninės žiniasklaidos (bernardinai.lt, banga.lt, delfi.lt, omni.lt ir kt.), kanalais. „Mėnesio vinimi“ ją išrinko net žurnalas vyrams FHM, išspausdinęs ta proga ir interviu su autoriumi. Jau buvo du pristatymai: pirmasis – uždaro renginio Lietuvos fantastų suvažiavimo metu (daugiau gal skirtas draugams ir gerbėjams) ir antrasis – A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Kiek tai padės prekybai, dar pamatysime (per vieną iš pristatymų autorius teigė, kad prieš rašydamas tęsinį sulauks, kad jos tiražas būtų pakartotas), tačiau vis dėlto kyla klausimas – ar nesuklaidins tokia reklama literatūros specialistų ir ar atras šią knygą tikslinė auditorija? Ir apskritai, kas yra „Gugio“ tikrasis adresatas? Knyga pristatoma kaip „romanas visai šeimai“. Be to, atrodo, kad autorius, porą kartų priremtas prie sienos, vaikų rašytojo vardo bando išsiginti: gal dėl to, kad anksčiau yra išleidęs mokslinės fantastikos romaną „Genomas 3000“, yra teisės mokslų daktaras, dėstytojas ir monografijos ilgu pavadinimu „Nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas tarptautinėje teisėje bei Lietuvos Respublikos teisėje“ autorius.
Taigi pirmiausia bandykime atsiriboti nuo reklamos peršamo skaitymo būdo ir aiškiai sudėlioti pagrindinius akcentus. J. Žilinsko „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ yra originalioji apysaka-pasaka, kurios adresatas – maždaug vienuolikos–trylikos metų skaitytojas arba tas amžius, kada nuo pasakų palaipsniui pereinama prie nuotykinių istorinių kūrinių, kai svarbus tampa fakto atpažinimas literatūroje. Taigi konkretinant „Gugio“ žanrą, tai yra istorinis nuotykių romanas, kuriame be žmonių dar veikia ir mitinės būtybės – kaukai, maumas, aitvaras, basiliskas. Ne šiaip veikia, o lemia įvykių eigą. Dviejų – realaus (žmonių) ir mitinio (kaukų) pasaulių – išskyrimo net nėra: autorius juos visus apgyvendina vienoje erdvėje, vienus šalia kitų. Tai pasaulis, mums gerai pažįstamas kad ir iš N. Vėliaus rinkinyje „Sužeistas vėjas“ surinktų sakmių apie mitines būtybes: jos gyvena miške, žmonės – kaime, bet jų keliai nuolat susitinka. Tačiau J. Žilinsko vaizduojamas kaukų pasaulis jokiu būdu nėra nei šiurpus, nei paslaptingas. Visi veikėjai netgi pernelyg teigiami, nekonfliktiški. Taip pristatyti jie turi užkariauti skaitytojo simpatijas ir galbūt paskatinti susidomėjimą lietuvių tautosaka ir netgi istorija.
Knyga, kurią sudaro keturi pasakojimai apie Gugį, autoriaus pavadinti „sakmėmis“, pradedama įžanga, savo stilistika tarsi imituojančia V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“: „Seniai seniai tarp šimtamečių girių, skiriamų tik neskubrios Nemuno ir Neries tėkmės, driekėsi kraštas, Lietuva vadintas…“ Ir štai toje supasakintoje Lietuvos šalyje gimsta Gugis, pristatomas kaip „girių kaukas ir žmonių draugas“. Aišku, jokių kitų sąsajų su V. Krėvės Gugiu, išskyrus vardą, šis personažas neturi. Tai – kaukų palikuonis, pasakojimų pradžioje dar visai vaikas, smalsus ir trokštantis pažinti pasaulį, o pabaigoje – jau sulaukęs paauglystės. Kurdamas kaukavaikio charakterį autorius nuo liaudies tradicijos pernelyg nenutolo. Gugis yra nedidelio ūgio, gyvena miške su savo gentainiais (nors čia jau vadinami kaukais, jie greičiau turi barzdukų ar bezdukų bruožų, pvz. moka puikų užkerėjimą – trindami šeško plauką į zuikio spirą murma: „Bezdu bezdu bezdu, purpt!“), o vieną rudenį, kaip ir pridera kaukams, įsiprašo pas žmones peržiemoti ir netgi iškeliauja su jais į žygį prieš „maskolius“. Aišku, Gugis yra absoliučiai teigiamas veikėjas: autorius jį apdovanoja tokiais charakterio bruožais kaip smalsumas, išradingumas, narsa ir ypač – sugebėjimas bendrauti. Gugis – ne tik tarpininkas tarp žmonių ir kaukų, jis puikiai susikalba ir su kitomis, iš pažiūros jam dar svetimesnėmis būtybėmis (žmonės bent jau išvaizda yra panašūs į kaukus) – su aitvaru Vipštu, jaunute basiliske Šiuša ir maumu Munamukiu. Galima sakyti, kad kiekvienoje iš knygos dalių kuris nors iš šių personažų dominuoja, o jų pažintis ir draugystė su Gugiu suteikia vientisumo kuriamam mitiniam apysakos-pasakos pasauliui.
Įdomiausias (ir patraukliausias) iš visų – maumo Munamukio charakteris. Žinių apie maumus lietuvių mitologijoje nėra itin gausu. Tai paslaptingi padarai, gyvenantys dažniausiai šuliniuose ir kartais pagrobiantys neklusnius vaikus. J. Žilinsko maumas tūno pelkėje. Didelis, tamsiai žalias, gleivėtas, „dubenėlio dydžio“ akimis. Jam autorius randa pačių įvairiausių apibūdinimų, dažnai įdėdamas juos į kitų veikėjų lūpas: „senas glitena“, „kerplėša“, „maurų maišas“, „žalioji kempinė“… Kai kurie apysakos epizodai verčia nusišypsoti: Maumas dainuoja, gąsdindamas į pelkę įviliotus kryžiuočius, maumas mokosi šokti, nes laumės pažadėjusios jį į savo ratelį priimti, maumas lenda iš upelio, norėdamas geriau įsižiūrėti į maudytis atėjusią Audrę… Už jos išgąsdinimą iš Gugio paprašęs nei daug, nei mažai – statinaitės alučio.
Vipštas irgi yra tradicinis personažas: dieną – juodas gaidys, naktį – aitvaras. Štai kokį jį Gugis pamato pirmą kartą: „Storą kaip trobos rąstą, žaltišką aitvaro kūną apdengę žvynai blyksėjo visomis vaivorykštės spalvomis, spinduliavo didelės it varnalėšos lapai žalsvai gelsvos akys ir raudonavo didžiulis tarsi statinė gūžys“ (p. 68). Aitvaras, kaip ir liaudies sakmėse, neša šeimininkui turtus. Tačiau net ir sąmoningai sekdamas tradicija, autorius leidžia sau šiek tiek nuo jos nutolti pateikdamas gana logišką tokio vergavimo paaiškinimą: žmonės ne patys išsiperina aitvarus, bet priverčia jiems tarnauti suaugusius „padangių žalčius“ pavogę jų kiaušinius, dėl kurių šie pasiryžę bet ką padaryti.
Kitų personažų (pvz. išmintingojo senolio kauko Urkio) ir ypač – žmonių charakteriai greičiau reprezentuoja tam tikrą veikėjo tipą, reikalingą siužetui plėtoti ir apibrėžiami vos viena kita išsiskiriančia savybe. Ruokis, Pagirių kaimo vyrų vadas, vadovavęs mūšiui pelkėje, namų, kuriuose Gugis nusprendžia peržiemoti, šeimininkas ir tiesiog sąžiningas vyras. Godusis Taupėnas, laikęs vergijoje aitvarą Vipštą. Jaunasis kunigaikštis Jaunius, kuriam keturiolika metų, taigi degąs noru tapti didvyriu ir užkariauti patinkančios merginos širdį. Jauniaus tėvas, kunigaikštis Rumbaudas, vedęs lietuvius kovoti prieš gudus. Tiesa, narsieji lietuviai nėra pernelyg romantizuojami. Autorius mėgsta iš jų nepiktai pasišaipyti, patraukti per dantį. Ypač komiškai lietuvių būrys atrodo iš šalies – rusų naminukų Kuzios ir Nafanios akimis (juos J. Žilinskas į siužetą įtraukia sąmoningai, jausdamas sentimentus savo kartos animaciniams filmams, sukurtiems pagal rusų rašytojos Tatjanos Aleksandrovos literatūrines pasakas).
„Gugio“ siužeto situacijos šabloninės: pirmojoje sakmėje narsieji lietuviai įvilioja kryžiuočius į pelkę, antrojoje – Gugis išvaduoja iš Taupėno vergijos aitvarą, trečiojoje – Jaunius, norėdamas parodyti Audrei savo narsą, puola į upelį „grumtis“ su maumu Munamukiu, kuris ten kiurkso ne ko kito, bet Gugio įprašytas padėti. Ketvirtojoje sakmėje kunigaikštis Rumbaudas veda savo pulkus į didįjį žygį. Nebijau išduoti siužeto dar neskaičiusiesiems, nes netikėtumų čia nedaug ir ne jie, mano manymu, svarbiausi. Nieko bloga, jei skaitytojas tuos šablonus atpažins: nepamirškime, kad ir liaudies pasakos konstruojamos pagal tam tikrus modelius. Čia veikia mitinis kartotės principas – daugmaž žinai, kuo baigsis ir kad baigsis gerai, bet vis tiek klausaisi (skaitai), nes įtraukia tradicijos galia.
Knygos pabaigoje yra autoriaus kreipimasis į skaitytoją, kuriame J. Žilinskas nurodo kūrinius, kurie įkvėpę jį parašyti „Gugį“: tai paauglystėje perskaityti P. Tarasenkos „Pabėgimas“, A. Vienuolio „Kryžkelės“, V. Misevičiaus „Jaunasis pagonis“, P. Dirgėlos „Joldijos jūra“… Iš tiesų labai gaila, kad autorius apeina Skomanto serijos knygas, kurioms būtų artima „Gugio“ istorinė linija. J. Žilinskas pamini magiškosios fantastikos knygas, į kurių gretas „Gugis“ galėtų būti įtraukiamas – P. Pullmano trilogija „Šiaurės pašvaistė“, „Aštrusis peilis“, „Gintarinis žiūronas“, J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“. Žinoma, lygiuotis į šiuos kūrinius (išskyrus, nebent „Hobitą“) kiek per anksti. Todėl tai greičiau reikėtų laikyti nuorodomis skaitytojui vaikui – kad toliau gilintųsi į nepaprastą stebuklų pasaulį. O savo gražia idėja sudominti vaiką lietuvių istorija ir mitologija „Gugis“ man primena ir vieną „geografijos vadovėlį“ – S. Lagerliof „Stebuklingąsias Nilso keliones“. Nykštukas Nilsas, keliaudamas per Švediją, supažindino vaikus su jų šalies geografija. Mažytis kaukas Gugis lietuviukams pateikia mitologijos pradžiamokslį. Tiesa, pats autorius sako nenorįs, kad skaitytojas imtų knygą „drąsiai naudoti kaip istorijos vadovėlį“, nors jungtinės Algirdo ir Kęstučio lietuvių kariuomenės žygis į Tvėrę tikrai vyko 1368 m. Šiaip ar taip, istorija meno kūrinyje visada šiek tiek transformuojama rašytojo fantazijos. O vis dėlto knygą galima naudoti kaip vadovėlį – vaizdingos kalbos: gyvi veikėjų dialogai, humoristiniai aprašymai, gausi veiksmažodžių sinonimika… Tik nesistebėkite, jeigu vaikai pradės lietuviškai keiktis – to gero čia irgi apstu.
Atskirai norėtųsi atkreipti dėmesį į simbiotinį knygos „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ ir interneto svetainės www.gugis.lt ryšį. Pasaulyje tai nėra naujiena: panašią svetainę turi ir minėtoji Ph. Pullmano trilogija. Užsukusieji į „Gugio“ svetainę gali ne tik papramogauti, išklausydami kelių skirtingų Maumo dainos variacijų, bet ir perskaityti knygos apžvalgas ar įspūdžius iš jau įvykusių pristatymų, padiskutuoti. Kaip kūrinio tekstą papildantis elementas mus labiau domintų skyrelis „Žinių akivaras“, kuriame pateikiama veikėjų žmonių ir mitinių būtybių aprašymų, istorinių žinių apie tą laikotarpį, kuriuo vyksta apysakos-pasakos veiksmas, ir netgi populiariai paaiškinama, kas yra istorija, mitologija ir magiškoji fantastika, nurodant konkrečių literatūros kūrinių pavyzdžių. Kadangi autorius trokšta, jog knygą apie Gugį skaitytų ir suaugusieji, ši elektroninė svetainė taip pat orientuota į bet kurio amžiaus skaitytoją, taigi tekstai yra labai nevienalyčiai. Pavyzdžiui, G. Kulikausko parašyti straipsneliai „LDK septintame XIV a. dešimtmetyje: Nemuno gynybinės sienos žlugimas“ ir „Trys didžiojo kunigaikščio Algirdo žygiai į Maskvą“ vienuolikmečio knygagraužio, su pasimėgavimu perskaičiusio pačią knygą, gali ir nesudominti. Jų dėstymo stilius gal labiau tiks keturiolikmečiams-penkiolikmečiams paaugliams. Be to, tai jau nebe grožinė literatūra, o istoriniai pasakojimai. Šiaip ar taip, sumanymą plėsti skaitytojo žinių akiratį reikia tik pasveikinti ir tikėtis, kad labiau reklamos sukurta, nei realiai egzistuojanti adresato problema šios knygos kritikos akivaran nenugramzdins. O ar pamėgs skaitytojai vaikai kauką Gugį taip, kaip Harį Poterį, nežinia. Juk D. Vaitkevičiūtės „Marius Pietaris ir Burtų knyga“ tokių užmojų turėjo ir net pavadinimu specialiai tam buvo sužaista, tačiau nepasirodė net pažadėtoji antroji „romanų ciklo“ dalis*. D. Vaitkevičiūtė irgi pasitelkė lietuvių mitologijos personažus – raganas, aitvarus, kaukus, žiburinius, laumes ir milžinus, tačiau jos kuriamas pasaulis gal iš tiesų buvo pernelyg kaleidoskopiškas. J. Žilinsko „Gugis“ nėra skubotas kūrinys, sukurtas vaikantis mados: jis rašytas šešerius metus, nuolat taisant paskirus epizodus, ieškant sodresnio žodžio, sąmoningai laikantis tradicijos. Galbūt būtent toks žingsnis šiandien kaip tik ir yra teisingas: palaipsniui pripratinti arba greičiau – grąžinti – internete mirkstantį skaitytoją, kurio jau vis tiek niekuo nebenustebinsi, prie mūsų tautosakos šaknų. Todėl pasakymo, kad „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ yra tiesiog graži, šilta ir gera knyga vaikams, baidytis nereikėtų.
