Mega
Gugis
Pristatymas Vagos knygyne, PC Mega, Kaunas, 2006 m. spalio 13 d.
Draugai stebėjosi - kodėl, kodėl pasirinkta tokia keista vieta? Knygynas prekybos centre! Ir ką aš galėjau atsakyti - nebent dar sovietmečio išmintimi - perki, ne tai, ką nori, o ką gauni. Pavyko susitarti su ŠŠŠ"Vaga" - ir viskas, vieta yra, kodėl nepabandžius. Vis dėlto, bandyti norėjosi ne bet kaip, norėjosi kažko, kas sukeltų šurmulį, kad nestovėtum vienas prie tų savo knygų, kurios - būkim atviri - anaiptol ne kiekvienam įdomios. Įdėjus šiek tiek pastangų, į pagalbą pavyko prisišaukti porą žmonių, kurie užsiima istorinėmis rekonstrukcijomis - t.y. gaminasi rūbus, ginklus, mokosi kovoti ir inscenizuoja praėjusių laikų kovas. Tautvilas iš "Vilktakių" klubo sutiko parodyti, kaip atrodė baltų kariai, o Samuelis (Samuel de Laguard) pasisiūlė pabūti kariu iš dar ankstesnės epochos - riteriu tamplieriumi. Juk ne specialistas taip lengvai nepasakys, kieno gi tas apsiaustas su raudonu kryžiumi...
Įsižiūrėkite: baltų karį vaizduojantis Tautvilas dėvi smailiaviršį
metalinį šalmą su odiniu pošalmiu ir kaklą puslankiu
dengiančiu žieduočiu (geriau matosi kovos nuotraukose), žieduotis (arba grandiniai marškiniai) iki kelių taip pat saugo kūną,
ant dilbių - papildomos odinės apsaugos, ginklai - ilgakotis kovos
kirvis ir peilis prie diržo. Samuelis dėvi kasdienę nekovinę tamplierių
riterio - vienuolio aprangą: juodas abitas, pinigų kapšelis, baltas
apsiaustas ir kepurėlė. Gaila, nesimato kalavijo. Matyt, užsuko
poilsiaudamas. Priminsiu, kad ši karių apranga atkurta pagal istorinius duomenis ir, pvz., Tautvilo žieduotis sveria apie 18 kg. Tai bent marškinėliai, ar ne?
Atvykus į knygyną paaiškėjo, kad pristatymui erdvę teks susikurti patiems, nelabai čia numatyta galimybė tokiems renginiams, tačiau bent "kariai" gavo persirengimo kambarėlį, o aš - ilgiklį technikai. Ėmėmės darbo. Ačiū Dievui, ir vėl sutiko pagelbėti seni geri draugai! Aplink ar knygyne sušmėžavo keletas pažįstamų veidų, bet minios gerbėjų kaip nesirodė, taip nesirodė.
"Palauk, tuoj mes tau surinksime žiūrovų!" - pažadėjo Samuelis, išsitraukdamas kalaviją. Taukšt - paukšt! Kalavijas skimbteli į ilgakočio kirvio kotą. Išpuolis - gynyba, atsakymas, plėvesuojantis apsiaustas, girgždantis žieduotis... Vyrams šiek tiek pasipraktikavus, pradėjome.
Gintautas ir vėl bandė visus sužavėti savo humoru, mėgino iš manęs išpešti, kodėl gi verčiau nusipirkti "Gugį", o ne porą bokalų alaus, dar kažką. Kaip visada tokiais atvejais - truputį kalbos, truputį blevyzgų. Vienas pro šalį einantis dėdė, pamatęs ant nugarėlės nuorodą gugis.lt, nudžiugo, kad turbūt ir nepirkus galima paskaityti internete, čia teko jį šiek tiek nuvilti - nėra viso teksto. Ir jeigu bus - tai dar ne šiandien ir ne rytoj.
Pertraukėlės metu kariai nusprendė labiau išeiti į viešumą. Ir knygyno turto saugoti nereikia, ir mato daugiau žmonių.
Žiūrovų ėmė daugėti. Juk kažkas mušasi, kaip čia eisi pro šalį? Nebent labai greitai, kad negautum netyčiom...
Padaugėjimo proga nusprendėme pralošti keletą leidyklos duotų prizų - tradiciniame maumojimo konkurse. Tai padaryti išdrįso tik viena jauna mergaitė.
Ne, jūs patys pagalvokite - nejaugi padorus kaunietis, atėjęs į PC Mega apsipirkti, puls kartoti Maumo dainas? Neonoras! Dauguma stengėsi tik kuo greičiau prabėgti pro šitą klounų renginį - kad tik gink Die neužkalbintų!
Netruko prisistatyti ir nelabai kviestų svečių. Kautynes stebėjęs apsaugos darbuotojas ėmė ir susidomėjo:
"Ausvaisą... t.y. leidimą turite? Su administracija suderinta?"
Vis dėlto, atsakymo "su knygyno administracija suderinta" užteko, o gal tiesiog matė, kad nenorime mes čia nei ką nors sumušti, nei badyti.
Tokia truputį nejaukia gaida ir teko baigti renginuką. Taip pat atsiprašyti knygyno administracijos, kad apie kautynes, arba "spektaklį", kaip tai pavadino pačios darbuotojos, jų neįspėjome. Kai nesiruoši daryti nieko blogo, apie tokius dalykus net nepagalvoji.
Negalėčiau pasakyti, kad šis pristatymas buvo sėkmingas. Liūdna, kad net karių pasirodymas mažai kam rūpėjo, o net beveik už ačiū siūlomos laimėti geros knygos nesudomino net knygyno lankytojų. Vis dėlto, dar kartą noriu padėkoti Inai, Samueliui, Gintautui, Vyčiui, Sigitai, Tautvilui, Arui, atėjusiems pažįstamiems, knygyno darbuotojoms. Atleiskite už sugaišintą laiką - kai pristatinėsiu penkioliktą knygą, viskas turbūt bus kitaip. Pažadu. Ypač jeigu iki to laiko išliks knygos ir jas skaitantys.
Justinas
Nuotr. Sigitos Gresevičiūtės. Yra ir daugiau.
