Stebuklai tęsiasi 

arba „Gugis” - FHM žurnalo (!) birželio mėnesio knygų... VINIS!

Įtarkite kuo norite - juodu piaru, baltu piaru, raudonu piaru su žaliais taškučiais, devyniomis mirtinomis nuodėmėmis ar praktine magija, bet tenka sutikti, kad FHM - Lietuva vyr. redaktorius Aidas Puklevičius - Pelenis turi puikų humoro jausmą už ką jam žemai lenkiamės ir dėkojame kaip pirmajam žiniasklaidos magnatui, taip įvertinusiam kuklias autoriaus pastangas. Jis vis dar apakęs, bet tikriausiai taip reikia. 

Jūsų dėmesiui trumpa „Gugio” apžvalga, publikuota žurnale bei neilgas interviu


GUGIS - GIRIŲ KAUKAS IR ŽMONIŲ DRAUGAS

Tuščia ir nyku lietuviškos fantasy lentynose, švilpia nuodingas šiaurys, kedendamas retus ir nedrąsius puslapius. Justinas Žilinskas, anksčiau bandęs plunksną mokslinės fantastikos srityje, vėl grįžta prie svajonių pasaulio. Antra vertus, ką gi jam daryti, kai tikrame gyvenime esi tarptautinės teisės teoretikas? Negi 24 valandas per parą blusinėsi valstybių teisių ir pareigų perėmimo fenomenus?

„Gugyje” autorius čiumpa už pakarpos tautosakos rinkiniuose glūdėjusias lietuvių mitologines būtybes ir perkelia jas į šiam žanrui gana neįprastą lauką.

Esame pratę, kad elfai, dvarfai bei visokie drakonai randami epochose, kurios maksimaliai nutolusios nuo raštijos paminklų. Tuo tarpu Žilinskas jas įžūliai įkurdina pirmųjų kryžiaus žygių* į baltų žemes laikotarpiu.

Žinoma, trūksta drąsaus teiginio, kad Vytauto manevrą per Žalgirio mūšį pakuždėjo karybos mokslus graužęs kaukas. Tačiau kitokio mitologinio įnašo į senovės lietuvių žemės ūkį bei pramogų verslą pakanka.

Kalba gyva, linksma, kartais nusileidžia iki tėviško jauniausių skaitytojų glostymo per pasišiaušusį pakaušį, kartais nešama į šoną labiau jų lytinei brandai tinkamų užuominų, tačiau skaityti lengva ir smagu.

Itin tinka: taupant pinigus ir ieškant vienos knygos visai šeimai

O mes sakome: būtų gerai ir mūsų redakcijoje kokį aitvarą išperėjus, nešiotų sau honorarus





* - kokių dar pirmųjų? Pats kovų įkarštis, 1368 m. (knygos aut. pastaba)


„Vinies” autorius žaibiškai atsako į žaibiškus klausimus

Kaip ėmei ir persimetei iš fantastikos į vaikišką fantasy?
Pirmiausia, ne vaikišką, o “visai šeimai”, t.y. tinkamą skaityti ne tik vaikams, bet ir jų  tėvams, vyresniems broliams, sesėms. Antra – fantasy (arba magiškoji fantastika, kaip siūlo gerbiamieji kalbininkai) – tai taip pat fantastikos dalis, taigi, aš vis dar sėdžiu startinio arkliuko balne.

Iš kur sėmeisi informacijos apie lietuviškos mitologijos pabaisas? Kaip visi - iš Norberto Vėliaus? Ir kur, po galais, atknisai tokius maumus? Kaukai, aitvarai, laumės... - čia viskas aišku, bet maumai...
Iš M. Vainilaičio “Bruknelės”, iš lietuvių sakmių, kurių rinkėją ir tyrinėtoją N. Vėlių vėl atsiminiau tik tada, kai specialiai pradėjau domėtis (gėda, bet ką darysi?) O maumus... Tokius maumus, kaip “Gugyje” – sugalvojau. Nes jau seniai įtariau: žinios, esą maumai gyvena šuliniuose, sodžialkose, prūduose (arba tvenkiniuose, kaip pataisytų gerb. kalbininkai)  ir grobia vaikus yra šmeižtas. Vaikas – didelis grobis, vadinasi, ir gyvūnas turi būti atitinkamas. O kaip atitinkamo dydžio gyvūnas sutilps mažoje baloje ar, Dieve sergėk, šulinyje? Juk ne kiekvieną dieną ten ateis po vaiką, o valgyti juk norisi. Taip ir atsirado patys tikriausi maumai. Manau, lietuvių tautosaka nuo to tik praturtėjo.

Ar žadi ir toliau vagoti vaikiškos literatūros dirvonus, o gal mesiesi stačia galva į niūrios ir kraujo kupinos fantasy laukus?
Bet ir prikibai su ta vaikiška. Kita vertus, nedaug turime iš to žanro, kurį anglų kalba vadina young adults. Kadaise buvo vidutinis mokyklinis, o kai tu buvai vidutinio mokyklinio, ar save vaiku laikei? Rašančių apie kraują ir taip užtenka. Reikia gi kažkuo išsiskirti.

Baronas Dolcetto, italų kalba, atrodo, reikštų, saldutis - čia kas, šaipymasis iš italų kryžiuočių?
Persekioju italus. Turbūt nuo tos akimirkos, kai Piazza del Fiore Romoje iš manęs nuplėšė keliolika tūkstančių lirų už tokį šūdniekį - „draugystės juostelę”. Nuo tol jie kiekvienoje mano knygoje ir jiems gerai nesibaigia. Ir šiaip pastudijuokime praeities garsių vyrų pavardes: Ilgablauzdis, tai Kreivakojis... Perche no “saldutis”?

Ka fantasy megėjams rekomenduotum iš pastaruoju metu skaitytų knygų?
Lenkų magiškosios fantastikos genijaus Andrzejaus Sapkowskio (atsakau už įvertinimą!) romanų ciklą „Raganius”, kurio šiuo metu lietuvių kalba jau pasirodė ir antroji dalis - “Elfų kraujas”. Nuostabios, gilios, protingos ir velniškai įžvalgios knygos. O kokia ten erotika!

IR... bonus track, arba klausimas, nepatekęs į žurnalą :)

Ar nebijai, kad ims ir apkaltins plagiatu iš Daivos Vaitkevičiūtės "Marius Pietaris ir Burtų knyga"?*

Tuomet man bus labai gaila to teisininko, kuriam reikės įrodyti plagiatą. Labai labai gaila. Tiesą sakant - ir kodėl man atrodo, kad tas “Pietaris ir...” kažką primena? A, juk buvo tokios knygelės “Poteris ir...” Bet čia turbūt tik nekaltas sutapimas, ar ne?  





© 2006 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas